Bruno Ferrero kūriniai

Štai įdedu čia nuostabaus rašytojo Bruno Ferrero kelis kūrinėlius.Gero apetito.
Prabangioje parduotuvėje, prie rašomojo stalo sėdėjo juvelyras ir
susimąstęs žvelgė pro langą.
Prie parduotuvės atėjo maža mergaitė ir prispaudė nosį prie vitrinos
stiklo. Mažytės dangaus spalvos akys nušvito, kai ji pamatė eksponuojamas
brangenybes. Drąsiai pravėrė parduotuvės duris ir dūrė pirštu į nuostabų žydrų turkių
vėrinį.
- Tai bus mano seseriai. Ar galėtumėte gražiai suvynioti?
Parduotuvės šeimininkas nepatikliai pažvelgė į mažąją klientę ir
paklausė:
- O kiek tu turi pinigų?
Nesvyruodama mergaitė pasistiebė ant pirštų galiuku, padėjo ant
prekystalio skardine dėželę, atidarė ja ir iškratė viską, kas joje buvo: mažavertį pinigų
banknotėlį, saują monetų, kelias kriaukles ir kažkokį paveikslėlį.
- Ar pakaks?- išdidžiai paklausė ir ėmė aiškinti:
- Aš noriu nupirkti dovaną vyresniajai savo seseriai.
Nuo tada kai mirė mūsų mama, ji viskuo namie rūpinasi, jai visiškai
nelieka laisvo laiko. Šiandien jos gimtadienis, todėl noriu ja
pradžiuginti dovana. Šių brangakmenių spalva tokia kaip jos Akių!
Šeimininkas nuėjo i nuošalų kambarėlį ir atnešė puikaus žvilgančio
rausvo popieriaus. Rūpestingai suvyniojo į jį brangakmenių dėželę.
- Štai, prašau,- ištiesė mergaitei.- Nešk namo, tik nepamesk.
Mažylė džiugiai išstriksėjo iš parduotuvės. Rankose ji spaudė brangų
laimikį.
Po valandėlės į juvelyrinę parduotuvę įžengė daili šviesiaplaukė
mergina dangaus
mėlynumo spalvos akimis. Padėjusi ant prekystalio atidarytą dėželę,
kurią juvelyras taip rūpestingai buvo suvyniojęs, paklausė: -Ar šis vėrinys
nupirktas čia?
-Taip, panele.
-Ir kiek jis kainavo?
-Mano parduotuvės kainos neskelbiamos: tai kliento ir mano
paslaptis.
- Tačiau mano sesuo teturėjo grašius. Kaip ji galėjo sumokėti už tokį brangų
vėrinį?
Juvelyras paėmė brangenybių dėžutę, uždarė ja, dar syki suvyniojo į
Žvilgantį popierių ir įteikė merginai.
- Jūsų sesutė sumokėjo. Ji sumokėjo pačią aukščiausią kainą,
kokia tik gali būti: atidavė viską, ką turėjo.
__________________________________________
Tiems, kas mano, kad tėvai jiems skolingi:

Mažas berniukas priėjo prie motinos, kai jinai ruošė vakarienę ir padavė popieriaus lapą. Motina nusišluostė rankas su prijuoste ir pradėjo skaityti:

Už žolės nupjovimą: 20 lt
Už šios savaitės savo kambario sutvarkymą: 4 Lt
Apsipirkimas parduotuvėje už tave: 2 Lt
Broliuko - kūdikio prižiūrėjimas, kai eidavai į parduotuvę: 1 Lt
Šiūkšlių išnešimas: 4 Lt
Už gerus pažymius: 20 Lt
Už kiemo valymą ir grėbstymą: 8 Lt
Iš viso skolinga: 59 Lt

Motina pažvelgė į jį, ir berniukas pamatė jos akyse prabėgant prisiminimus. Ji paėmė tušinuką ir parašė:
Už devynis mėnesius, kai aš tave nešiojau savyje: nemokamai.
Už visas naktis praleistas prie tavęs gydant ir meldžiantis už tave: nemokamai.
Už visus pastangų metus ir pralietas ašaras: nemokamai.
Už visas naktis, praleistas baimėje dėl tavo ateities: nemokamai.
Už žaislus, maistą, drabužius, ar netgi tavo nosies nuvalymą: nemokamai.
Sūnau, kai visą tai sudedi, mano meilės kaina tau: nemokama.


Kada berniukas perskaitė, ką jo motina parašė, su didelėm ašarom akyse tiesiai pažvelgė į ją ir pasakė: "Mama, aš tave labai myliu". Tada jis paėmė tušinuką ir didelėm raidėm parašė: "Apmokėta su kaupu".
__________________________________________
Kartą gyveno labai prasto būdo jaunuolis. Tėvas davė jam dėžutę vinių ir pasakė: „Kaskart, kai tik imsi pykti ar susibarsi su kuo nors, įkalk į sodo vartus vinį”.
Pirmą dieną jis į sodo vartelius įkalė 37 vinis. Vėliau ėmė save kontroliuoti, tad vinių skaičius kasdien ėmė mažėti. Jis tiesiog suprato, kad paprasčiau susivaldyti nei įkalti į vartelius vinį.
Pagaliau atėjo tokia diena, kai jaunuolis neįkalė į vartus nė vienos vinies. Tada jis nuėjo pas tėvą ir pasakė jam tai.
Tėvas šyptelėjo ir tarė: „Ištrauk iš vartų po vinį kaskart, kai tik susivaldysi“.
Galiausiai išaušo ir tokia diena.
Tėvas nuvedė sūnų prie sodo vartų:
„Sūnau, tu puikiai elgeisi, bet pažiūrėk, kiek daug skylių liko vartuose“.
Šitie vartai jau niekad nebus tokie, kokie buvo anksčiau.
Kai tu su kuo nors bariesi ar sakai kam nors nemalonius žodžius, tu palieki pašnekovo sieloje tokias pat skyles, kokios žioji vartuose.
Gali žmogui smeigti peiliu ir jį ištraukti. Tačiau žaizda visuomet liks. Ir visai nesvarbu, kad paskui atsiprašysi, kad atleidimo prašysi ne kartą. Žaizda lieka. Žodžiais padaryta žaizda sielai suteikia tiek pat skausmo kaip ir kūno žaizdos.