Taigi pirmasis mano normalus straipsniukas :Eini pro parduotuvę ir žvilgsnis lyg netyčia pastebi naujausius ir gražiausius batelius pastatytus 
matomiausioje vitrinos vietoje. Lyg tyčia, kad tu atkreiptum dėmesį, kad ateitum į parduotuvę, juos švelniai paimtum, paglostytum žvilgsniu ir atsidustum: "ak, negaliu jų turėti".
Pamenat, kai būdavot mažytės ir žiūrėdavot kaip mamos puošiasi, rengiasi ir dedasi gražius batelius. Atrodė, kad tai kitas pasaulis į kurį pamažu pateksime. Bet visąlaik norėdavosi pagreitinti tą procesą. Taigi kai mamos nebūdavo, tyliai išsitraukdavom jos batelius, apsiaudavom ir kraipydavomės prieš veidrodį. Svyruodamos ant kulniukų pereidavom kambarį kuris tapdavo podiumu.
Negaliu atsispirti drabužiams, bet kai pamatau gražius batelius - visiškai išsilydau. Apie juos ir norėčiau šiandien pakalbėti. Nieko konkretaus, sakykim apie batų istoriją ar dar ką. Tiesiog apžvelgti viską, o kartu ir nieko.
Batai yra magiškas dalykas. Per akimirką jie gali priversti tave pasijusti geriau, pakiliau lyg būtum ant sparnų. Kaip esu skaičiusi, kažkas yra pasakę: batai negali pradanginti liūdesio, širdgėlos ar kitų niūrių dalykų, tačiau jie gali žymiai tai sumažinti.
Turbūt dauguma mūsų dėvi lygiapadžius batelius, taigi dar vienas masinantis dalykas - kulniukai. Toks mielas tas garsas, tarsi muzika, kai eini su jais gatve - kaukšt kaukšt kaukšt. Ir vaikinai palydi žvilgsniu.
Arba platformos. Yra dviejų tipų žmonės: arba jie dievina platformas, arba jų nekenčia. Aš dievinu. Šią vasarą ketinu pirkti ( ;D ).
Turbūt nedaugelis yra girdėję apie "Imeldos sindromą". Kalbama, kad Imelda (ten kažkokia moteris, jeigu norit smulkiau susirast, tai eikit į googlę) turėjo apie pusantro ar du tūkstančius porų batų.
Yra nemažai Imeldos pasekėjų. Joms nerūpi, ar batai madingi, ar dvidešimties metų senumo. Rasti pas madingiausią dizainerį, parduotuvėje, ant turgaus prekystalio ar padevalkėje. Jeigu jos susitos prie dviejų tokių pačių aulinių batų, tik viena pora ruda, o kita juoda - jos nesvarstys kurią pirkti, nusipirks abi. Imeldos pasekėjoms svarbiausia kaupti kaupti kaupti. Jos turi tris šimtus porų batų, nusipirks dar vieną, o rytoj jau dejuos, kad neturi ko apsiauti prie naujos suknelės. Ilgai nesvarstys ir patrauks į parduotuvę. Imeldos pasekėjos jaučia laimę, pakilimą tik tada kai perka batelius, kai paduoda kreditinę, kai sugriebia naujas maišelio rankenas. Paskui joms reikia tai padaryti dar kartą.
Jų filosofiją tarsi tokia: "Kai aš perku, pasaulis tampa geresnis. Jis YRA geresnis. Paskui aš nebeperku... ir man reikia tai padaryti vėl". Turbūt kiekvienos shopaholic'ės kredo yra toks, tik skirtumas toks, jog Imeldos pasekėjos perka batus, o ne viską iš eilės kaip paprastos parduotuvių maniakės.
Moterys nuo vyrų labai skiriasi. Pomėgiais, įpročiais, požiūriu į gyvenimą. Bet kai kalbama apie batus - tarp jų atsiveria praraja. Esu skaičiusi, kaip viena moteris pirko butą iš vyro, ir jis turėjo kelias dideles lentynas per visą sieną, susidėti savo megztiniams. Moteris apsidžiaugė - kaip gerai, turėsiu kur susidėti savo batus! O vyras nustebo. Tai kiek gi jūs turite porų batų? - paklausė jis, - aš turiu dvi žiemines ir dvi vasarines poras. Tada moteris suprato, kad net neverta aiškintis šitam neišprususiam žmogeliui, kuris nieko nenutuokia apie moteris.
Taip pat mes skiriamės nuo vyrų, kaip prižiūrime batus. Vyrai mėgsta turėti ilgai laikančius batus, jie nemėgsta lakstyti po parduotuves, taigi stengiasi kuo labiau juos išsaugoti. Jie gali atsisėsti ir su didžiuliu susikaupimu valyti savo batus. O moterys? Viena pora sudilo, na ir, nueisiu, nusipirksiu kitą. No problem.
Kai kurioms batai užtikrina saugumą. Jeigu jos nueis, kad ir į parduotuvę nusipirkti pieno su netinkamais batais, iškart puls į paniką. Pavyzdžiui dėl to, jog negražiai atrodo aplinkiniam.
Batai yra labai gražus, subtilus ir sudėtingas dalykas. Reikia mokėti juos dėvėti, su jais vaikščioti. Reiki mokėti pasirinkti jų sau tinkamą tipą ir jokių būdu nedėvėti betko.
Tai tiek mano filosofijos apie batus. :) Tikiuosi patiko.
matomiausioje vitrinos vietoje. Lyg tyčia, kad tu atkreiptum dėmesį, kad ateitum į parduotuvę, juos švelniai paimtum, paglostytum žvilgsniu ir atsidustum: "ak, negaliu jų turėti".Pamenat, kai būdavot mažytės ir žiūrėdavot kaip mamos puošiasi, rengiasi ir dedasi gražius batelius. Atrodė, kad tai kitas pasaulis į kurį pamažu pateksime. Bet visąlaik norėdavosi pagreitinti tą procesą. Taigi kai mamos nebūdavo, tyliai išsitraukdavom jos batelius, apsiaudavom ir kraipydavomės prieš veidrodį. Svyruodamos ant kulniukų pereidavom kambarį kuris tapdavo podiumu.
Negaliu atsispirti drabužiams, bet kai pamatau gražius batelius - visiškai išsilydau. Apie juos ir norėčiau šiandien pakalbėti. Nieko konkretaus, sakykim apie batų istoriją ar dar ką. Tiesiog apžvelgti viską, o kartu ir nieko.
Batai yra magiškas dalykas. Per akimirką jie gali priversti tave pasijusti geriau, pakiliau lyg būtum ant sparnų. Kaip esu skaičiusi, kažkas yra pasakę: batai negali pradanginti liūdesio, širdgėlos ar kitų niūrių dalykų, tačiau jie gali žymiai tai sumažinti.
Turbūt dauguma mūsų dėvi lygiapadžius batelius, taigi dar vienas masinantis dalykas - kulniukai. Toks mielas tas garsas, tarsi muzika, kai eini su jais gatve - kaukšt kaukšt kaukšt. Ir vaikinai palydi žvilgsniu.
Arba platformos. Yra dviejų tipų žmonės: arba jie dievina platformas, arba jų nekenčia. Aš dievinu. Šią vasarą ketinu pirkti ( ;D ).
Turbūt nedaugelis yra girdėję apie "Imeldos sindromą". Kalbama, kad Imelda (ten kažkokia moteris, jeigu norit smulkiau susirast, tai eikit į googlę) turėjo apie pusantro ar du tūkstančius porų batų.
Yra nemažai Imeldos pasekėjų. Joms nerūpi, ar batai madingi, ar dvidešimties metų senumo. Rasti pas madingiausią dizainerį, parduotuvėje, ant turgaus prekystalio ar padevalkėje. Jeigu jos susitos prie dviejų tokių pačių aulinių batų, tik viena pora ruda, o kita juoda - jos nesvarstys kurią pirkti, nusipirks abi. Imeldos pasekėjoms svarbiausia kaupti kaupti kaupti. Jos turi tris šimtus porų batų, nusipirks dar vieną, o rytoj jau dejuos, kad neturi ko apsiauti prie naujos suknelės. Ilgai nesvarstys ir patrauks į parduotuvę. Imeldos pasekėjos jaučia laimę, pakilimą tik tada kai perka batelius, kai paduoda kreditinę, kai sugriebia naujas maišelio rankenas. Paskui joms reikia tai padaryti dar kartą.
Jų filosofiją tarsi tokia: "Kai aš perku, pasaulis tampa geresnis. Jis YRA geresnis. Paskui aš nebeperku... ir man reikia tai padaryti vėl". Turbūt kiekvienos shopaholic'ės kredo yra toks, tik skirtumas toks, jog Imeldos pasekėjos perka batus, o ne viską iš eilės kaip paprastos parduotuvių maniakės.
Moterys nuo vyrų labai skiriasi. Pomėgiais, įpročiais, požiūriu į gyvenimą. Bet kai kalbama apie batus - tarp jų atsiveria praraja. Esu skaičiusi, kaip viena moteris pirko butą iš vyro, ir jis turėjo kelias dideles lentynas per visą sieną, susidėti savo megztiniams. Moteris apsidžiaugė - kaip gerai, turėsiu kur susidėti savo batus! O vyras nustebo. Tai kiek gi jūs turite porų batų? - paklausė jis, - aš turiu dvi žiemines ir dvi vasarines poras. Tada moteris suprato, kad net neverta aiškintis šitam neišprususiam žmogeliui, kuris nieko nenutuokia apie moteris.
Taip pat mes skiriamės nuo vyrų, kaip prižiūrime batus. Vyrai mėgsta turėti ilgai laikančius batus, jie nemėgsta lakstyti po parduotuves, taigi stengiasi kuo labiau juos išsaugoti. Jie gali atsisėsti ir su didžiuliu susikaupimu valyti savo batus. O moterys? Viena pora sudilo, na ir, nueisiu, nusipirksiu kitą. No problem.
Kai kurioms batai užtikrina saugumą. Jeigu jos nueis, kad ir į parduotuvę nusipirkti pieno su netinkamais batais, iškart puls į paniką. Pavyzdžiui dėl to, jog negražiai atrodo aplinkiniam.
Batai yra labai gražus, subtilus ir sudėtingas dalykas. Reikia mokėti juos dėvėti, su jais vaikščioti. Reiki mokėti pasirinkti jų sau tinkamą tipą ir jokių būdu nedėvėti betko.
Tai tiek mano filosofijos apie batus. :) Tikiuosi patiko.
Simute.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą